Raseinių Šaltinio progimnazijos sekretas jaunimo kūrybiškumo ir praeities pagerbimo projektui „Laisvės takas“

Raseinių Šaltinio progimnazijos sekretas jaunimo kūrybiškumo ir praeities pagerbimo projektui „Laisvės takas“ 
Vilniaus gubernatorius – Rusijos caro vietininkas, 1831 m. kovo pabaigoje, rašė: 
Sąmyšis prasidėjo Raseinių mieste. Keletas piktadarių, surinkę ginkluotą valstiečių būrį, sugebėjo nuversti teisėtą valdžią, įsteigti Laikinąją lenkų vyriausybę ir sukurstyti ne tik Raseinių, bet ir gretimas apskritis... 
Iš tiesų, 1831 m. kovo 26 d. sukilėlių būriai užėmė Raseinius. Veikė organizuotai: civilinė ir karinė valdžia buvo sutelkta Visos Žemaitijos centrinės vyriausybės pirmininko, Raseinių pavieto bajorų maršalkos, Ezechelio Stanevičiaus rankose. Jį rėmė kiti krašto bajorai: A. ir J. Gruževskiai, B. D. Kalinauskas, D. Stravinskis, A. Pšeciševskis, H. Jenčevskis ir kt.   
Kartu su vyrais sukilime ryžtingai kovojo ir moterys. Viena iš jų – Rytų Lietuvoje garsėjusi grafaitė Emilija Pliaterytė, beje, kažkiek laiko stovyklavusi ir Daugodų kaime, netoli Raseinių. Jos pavyzdžio įkvėpta Raseinių krašto bajoraitė Antanina Tamašauskaitė (Tomaševska), būdama šešiolikos metų, prisijungė prie sukilėlių būrio, vadovaujamo Žemaitijos bajoro J. Gruževskio. Už nuopelnus mūšiuose prie Šiaulių, Plembergo dvaro, generolas F. Rolandas jai suteikė paporučiko laipsnį. Savo gyvenimo kelią narsiajai Antaninai teko baigti toli nuo Raseinių – Plocke (Lenkijoje). 
1830-31 metų sukilimas buvo pralaimėtas skaitlingesnei Rusijos imperijos kariuomenei, bet Raseinių žemė į jo istoriją įsirašė, kaip atspariausias sukilimo židinys Žemaitijoje... 
Pulkime priešą! 
Mūs lemtis nuo šiolei kinta. 
Klausti nieks jau negalvoja: 
„Ar lietuviai dar gyvuoja? – 
Antai Vytis mūsų švinta! 
Vykime priešą! 
Vėliavų oš laisvės gūsiai. 
Dar išgirsim mūs legendą!- 
Patys skrendam, o virš mūsų 
Daug, vai daug erelių skrenda! 
(J. Slovackis, iš  „Lietuvių legiono giesmės“. XIX a. I pusė)